Ventiliacija

2012-01-20

Pirties ventilacija tai, pagal svarbą, antras po krosnelės įrenginys pirtyje. Tradiciškai dūminėje pirtyje tai- anga sienoje oro išleidimui ir oro padavimas pro pamatą.

Taupant šilumą ir turint sandarias sienas su hidroizoliacija, šis klausimas tampa daug sudėtingesnis ir dar svarbesnis. Priklausomai nuo pirties dydžio ir užpildymo - ventiliacijos intensyvumas turi būti 4-10 kartų per valandą.

Prieš gilinantis į pirčių ventiliacijos būdus, reikėtų aptarti iš kur į pirtį oras pateks ir kur iš jos išeis. Mažiausiai rūpesčių susikuria pirčių kabinas parduodančios firmos. Jos rekomenduoja orą paimti iš priepirčio ir panaudotą pirtyje į jį gražinti. Pirties gurmanai  sako kad, oras į pirtį gali būti paduodamas tik iš lauko, o kad žiemą nebūtų labai šaltas jį reikia imti iš akmenų pridėtos duobės apačios.

Mūsų nuomone šiuolaikiniuose namuose yra gera ventiliacija ir priepirčio oras yra pilnai tinkamas pirčiai. Oro ištraukimui reikėtų skirti ventiliacinį kanalą, arba ištraukiamosios ventiliacijos atšaką, kai name yra priverstinė ventiliacijos sistema.

Daug klausimų kyla, kai name yra rekuperacinė ventiliacijos sistema. Mūsų nuomone, jeigu prie rekuperatoriaus galima jungti dušą, tai nepakenks ir pirtis, tačiau ventiliacijos specialistai dažnai nesutinka prie rekuperatoriaus jungti pirtį. Tokiu atveju geriausias sprendimas - maža ištraukiamoji ventiliacijos sistema skirta tik pirčiai. Įrengiant natūralią ventiliacijos sistemą pirtyje, kai kitur priverstinė ventiliacija, kyla problemų dėl traukos, ypač kai priepirtyje nėra oro padavimo.

Kad ir kaip kruopščiai bus daroma pirties hidroizoliacija, visuomet liks mažų plyšelių pro kuriuos drėgmė gali patekti į sienų konstrukcijas. Ventiliacija pirtyje turi sukurti mažesnį oro slėgį negu aplinkinėse patalpose, tada sienų konstrukcijose esantis oras palengva skverbsis į pirtį užtikrindamas tiek pastarųjų, tiek aplinkinių patalpų sausumą. Dėl galimo per didelio slėgio pirtyje, nerekomenduojame priverstinai paduoti orą į pirtį, o esant natūraliai ventiliacijai oro padavimo kanalo pralaidumas turėtų būti dvigubai mažesnis, nei ištraukimo.

Kuo aukščiau pirtyje sumontuota ištraukimo anga, tuo daugiau šilto oro netenkame, tačiau temperatūrų skirtumas yra ta jėga, kuri verčia orą judėti. Kuo žemiau - tuo mažesnė temperatūra ir trauka. Jeigu oro padavimą ir ištraukimą įrengti prie grindų, tai pirties viršuje esantis karštas oras nesikeis, o vėdinsis tik šalta pirties apačia. Mes rekomenduojame ne mažesnį kaip 80cm aukščių skirtumą tarp oro padavimo ir ištraukimo angų.

Labai svarbu, kad pirtyje oras suktųsi, tai yra: įkaitęs nuo krosnelės oras kiltų į viršų, judėtų į tolimiausią pirties kampą, pasklistų virš gultų, vėsdamas pro gultus leistųsi žemyn, čia jį pagautų krosnelė ir viskas prasidėtų iš naujo. Jeigu šis procecas neveikia, karšta būna tik virš viršutinio gulto. Tokiose pirtyse krosnelės su įmontuotu temperatūros davikliu išsijungia prie 70-800C, nors būna įjungtos visu galingumu. Šio sutrikimo priežastys netaisyklingos pirties formos ir netinkamas gultų ir krosnelės aptvarų išdėstymas. Taip pat svarbu, kad oro padavimo ir ištraukimo angos būtų šiame rate.

Aptarsime kelis ventiliacijos būdus su elektrine krosnele:

Paprasčiausias ir Suomijoje labiausiai paplitęs ventiliacijos būdas, kai oras į garinę patenka pro plyšį po durimis, o ištraukiamas per ventiliacinę angą priešingoje sienoje. Tokios ventiliacijos dažniausiai pageidauja ir tautiečiai paviešėję Suomijoje. Šis ventiliacijos būdas sukuria gerą trauką, tačiau turi ir trūkumą - apačioje nuo patenkančio oro gana šalta. Šioje ventiliacijoje mes rekomenduojame padaryti ne mažesnį kaip 100cm aukščių skirtumą tarp oro padavimo ir ištraukimo .

I pav.

  1. Garinės patalpa.
  2. Priepirtis.
  3. Elektrinė krosnelė.
  4. Ištraukiamasis vožtuvas.
  5. Ištraukiamasis kanalas.
  6. Garinės patalpos durys.

Saunatec group visų Helo krosnelių instrukcijose rekomenduoja patobulintą ventiliacijos variantą, kai oras paduodamas zonoje B. Čia jis sušyla nuo krosnelės ir kyla į viršų, todėl apačioje daug šilčiau negu vėdinant anksčiau aprašytu būdu. Šioje ventiliacijoje aukščių skirtumą tarp oro padavimo ir ištraukimo galima sumažinti iki 80cm.
Dėmesio: pagal šią ventiliaciją sureguliuotos visos krosnelės su įmontuotais temperatūros davikliais.

Labai geras vėdinimo būdas, kai oras iš lauko į pirtį paduodamas zonoje A, o šaltas oras iš pirties apačios ištraukiamas pro plyšį po durimis priepirtyje įrengtos ventiliacinės sistemos. Tai gera pirties ventiliacija neturint pirtyje ventiliacinio kanalo, žinoma jeigu tai gali iškęsti jūsų priepirtis.

II pav.

  1. Garinės patalpa.
  2. Priepirtis.
  3. Elektrinė krosnelė.
  4. Ištraukiamasis vožtuvas.
  5. Ištraukiamasis kanalas.
  6. Garinės patalpos durys.
  7. Čia galima sumontuoti vėdinimo vožtuvą, kurį būtina užsukti šildant pirtį ir kaitinantis joje.

Pirtyje galima įrengti savaiminę ventiliaciją su oro ištraukimu iš apačios ir nenaudojant priepirčio (II pav.). Priešingoje nuo krosnelės sienoje tarp apšiltinimo ir dailylentės įrengiamas didesnis negu įprasta (4-5 cm) ventiliacinis tarpas. Į šį tarpą patekęs šaltas oras sušyla nuo karštos dailylentės ir pasišalina per ventiliacinį kanalą. Oras į pirtį turi būti paduodamas iš lauko į A zoną.

Priverstinė pirties ventiliacija mažai kuo skiriasi nuo anksčiau aprašytos. Šiuo atveju ištraukimo kanalas atvedamas į pirties apačią, o oras gali būti paduodamas tiek iš lauko, tiek iš priepirčio. Jeigu ištraukimas jungiamas prie bendros ventiliacijos sistemos, mes rekomenduojame orą paduoti zonoje B, o ištraukinėti 40-50cm aukščiau negu paduota. Įrengus oro padavimą pirties viršuje, o ištraukimą apačioje, temperatūrų skirtumas sudaro didelį pasipriešinimą ir pirtis silpnai vėdinasi.

Ventiliacijų bandymo duomenys Helo laboratorijoje.

grįžti
Straipsniai